Pradedam :)
Vakarop atvykome į savo sodybą. Su apkrauta , rodos visais
būtinais daiktais, savais vaikais, dviem katinais ir šuniu mašina.
Pirmą naktį nakvojome name. Tai sena, šimtametė troba, kuri
prašyte prašosi palaikymo- tikrąja to žodžio prasme… Vėliau Adomas su bičiuliu
parems prieangio sienas, kurios , kaip
sena medžiaga plyšta į skirtingas puses ir viskas laikosi tik ant garbės žodžio
arba kokio nenupasakojamo užsispyrimo… Pirmas dienas prieangis buvo pavojinga
vieta …tik įėjus į namą reikėdavo bėgti kiek kojos neša ten, kur tau reik- į
virtuvę, tamsųjį kambarį ar kitą namo galą…Aišku, visi įtikėję kažkokiu apsaugos
burtažodžiu kartais ir užsibūdavome ten, kur nereikia…
Namas įdrėkęs, jame negyventa daugiau nei dvidešimt metų. Šiek tiek nejauku. Nežinia nuo
ko pradėti…Nėra geriamo vandens- senas šulinys, kurį reikia išvalyti ir
užlopyti, nėra tualeto…, elektros, interneto…Nėra lentynų, kur viską galima
būtų susidėti, tad, kelias dienas, kol viskas pagaliau surado savo apytiksles
vietas tekdavo klaidžioti po kambarius tarp kartoninių dėžių ieškant daikto,
kuris nuo nepaliaujamo ieškojimo pasimiršdavo, tada imdavai ieškoti kito, o
tada dar kito..taip praeidavo diena, nuolat kažko beieškant. Vaikai pagaliau
laimingi- išsitraukė beveik nenaudotus skėčius ir tampėsi su jais tiek lietingą, tiek
saulėtą, tiek vėjuotą dieną…Tiesą pasakius, mergaitės tampydavo juos visur : į
palapinę, ant kalno, į trobą, galėjai kokį vieną ar du rasti pievoje ar
pakrūmėse .
Komentarai
Rašyti komentarą