RUDENĖJANT

Mes labai pritilę ir virtualioje erdvėje beveik nesirodome.  Namuose visiškas balaganas.  Nesvietiškai gražus, dulkėtas , purvinokas...It kokiam sulėtintam filme kasdien viso ko padėto ne vietoj, ar nubirusio  iš kažkur randasi vis daugiau. Daiktų makalynė iš lėto formuojasi į kažkokį sūkurį-  mažytį kambario tornadą, o laisvos vietos praeiti, pralysti ( praslysti) tampa vis mažiau. Vaikai jau nebepajėgia pasiekti  lempos jungiklio, nes maišuose , prie sienos pūpso iš buto atvežti rudeniniai- žieminiai drabužiai...

...Vienas galas skęsta atsivežta ar jau spėjusia įsigyventi buitimi, kol kitam gale vyksta jaukių namų virsmas.  Japoniškas sodas ( turiu omeny mūsų remontuojamą kambarį)  perėjo savo reinkarnacijas ir  tuoj  pasieks nušvitimą. 

Grindų dar nėr, sienos dar plikos ir truputį,  dar labai truputį kiauros, tos truputį LABAI kiauros vietos jau užlopytos, langai vis dar kaip plonos viengubos paklodės. Tačiau lubų lentos, kurios buvo apkaltos fanieros plokštėmis, jau nudengtos ir nušveistos, stačiamalkis restauruotas ir irgi nušveistas , ilgametės sidabriškos spalvos belikę tik koklių tarpuose. Priemenė pilna plokščių, šiltinimo gigantiškų pakuočių. Palėpėj irgi teko susigrūsti keliolikai pakuočių... Kaip ir visko labai daug... 

Dar, iš tos palėpės Adomas išnešė šimtamečius spalius, lapus ir molio gabalus, dabar gi aš, juvelyriškai lenta po lentos krapštinėju lubų tarplentes nuo spalių dulkių ir molio gabalėlių... Kad nebebyrėtų joks šimtametis dulkis iš viršaus.

Pagaliau išvalytas ir šulinys. Mūsų gražus  naivumas, kad ten, ant povandeninės žemės  buvo paguldytas didžiulis akmuo, neleidžiantis kibirui  braižyti dugno ir tokiu būdu nekeltų purvinų padugnių bangų subliuško, kai iš gilios tamsybės buvo ištrauktas: seniai paskendęs kibiras su nutrūkusia grandine , metalinis puodelis, kažikoks sulankstytas metalo gabalas ir buvusio seno dangčio lentgaliai...dar, žinoma, šiek tiek,  o gal ir daugiau nei šiek teik visokio purvo ir dumblo...

Ir dar... Mūsų šeimoje – didžiulis pagausėjimas, mūsų katytė Miu atsivedė penkis katiniukus. Ak, vėlgi, šventas naivume, kažkodėl  nesitikėjome, kad toli nuo kitų kaimų, vienkiemy mūsų mergina prisikvies kavalierių...Gražus ir rainas, naktimis staugia gana keistokai...nebūdingai , veikiau paukštiškai nei katiniškai....Viena laimė, turim jo foto, galėsim vaikams parodyti tėtį .... Ir taip, Valio, Findusas ( mūsų kitas katinas, Miu brolis) tapo dėde ( kas jam nelabai rūpi) ...

  O šįvakar kelių katiniukų vokai pradėjo atsiplėšinėti , jie tuoj tuoj pramerks pilnai savo akeles, tai didžiulis įvykis, kurio visi su nekantrumu laukėme  .  Kaip kad mergaitės laukia, kol galės iki soties pasiniurkyti su mažais kailiniuotais katiniukais be jokios baimės juos per stipriai suspausti... Jie auga labai spėriai, dar prieš savaitę,  vieną kokį atsargiai kaip uoga galėjai įsidėti į savo saują, dabar gi sutelpa tik į abu delnus... Gimė jie Sostinės dienų viduršventėj, šeštadienį...

 Čia džiugina ir stebina viskas, milžiniškas laumžirgis ar mažytis šikšnosparnis įskridęs kambarin... Didžiulis karvių būrys, keliaujantis nuo vienos pievos ant kitos...

Gervių, deja, nebegirdim...jų jau pasiilgstu, o gandrų lizde pradėjo dygti žalios žolių sruogos. Pempės irgi nutilo ir medšarkių būriai nebetupinėja ant medžių,ar elektros laidų, o maži paukšteliukai nebesisupuoja ant plonyčių pievų smilgų. Aitvaras irgi jau liks dulkėti dar ne savo tvarkingame kampelyje .

 Bet atsirado rytiniai voratinkliai sunkiai apkibę rasos lašais, vakarinis rūkas, atėjęs iš niekur ir prigulęs ant laukų it koks skaidrus kailiniuotas padaras, numetęs savo uodegą vienon kelio pusėn, o letenas pasidėjęs pakalnėj.   

 Vyriausioji atsibunda ir klausia- „ Ar yra rūkas lauke? „ – Ir taip beveik kiekvieną rytą prieš einant mokyklon... dar nėra labai jauku keltis pravėsusiam kambary , šaltajame gale nėra jokios krosnies, tad šildomės elektriniu radiatoriumi. Prieš iškišant nosį iš patalų vaikai prašo pašildyti: kojines, pėdkelnės, palaidines ar sukneles ( taip būna ir vakarais, rengiantis naktinius marškinius) ... Per tą laiką jau būna prišilusi virtuvėlė ( čia turime duonkepį ) , ir pusryčiauti tampa daug jaukiau... tik tuos dantis lauke valytis...et...didelio nusiteikimo reikia... o paskiausiai , apsivilkę paltus ir paltukus keliaujame tris šimtus metrų savo keliuku iki didesnio žvyrkelio...laukiame savo rytinio mokyklinio mašiniuko su vairuotoju Romu...  Baigiu gerti  atsineštą pravėsusią  kavą, vaikai bando išgirsti atvažiuojantį mokyklinį automobilį, avių kaimenę.  Įsodinu ir pamojuoju... visos trys ( beje nepaminėjau, dvi mažėlės išsireikalavo darželio, tad, jos irgi turi savo reikalų ) iškeliauja mokyklon, nes ir darželio patalpa randasi toj pačioj gimnazijoj...Vyresnėlė palydi jas iki durų ir keliauja savon pirmokų klasėn.

  Aš grįžinėju namo...prasideda rytas ...