IŠ(EINANTI) SU VILNIUMI

                                                 

Dalinuosi, ir jau gal net nebe tai. Gal labiau… atsiskiriu, atsikerpu iš savo miesto.  Ne, nebėgu.  Nėra jokios panikos, paniekos. Yra tik pokytis, dabar į savo Vilnių grįžinėsiu tik ten kur noriu ir kaip noriu. Nebebus mikro ir makro , miegančių ir naujų rajonų. Liksiu tik aš ir mano  išties mylimas, irgi apkarpytas Vilnius. 

 Mano poreikiai , mano polėkiai  , mano likusios ištrintos kreida rašytos Kajoko  poezijos  nuo Užupio sienų,  ar nakčia iššūkautų Radausko eilių Sereikiškių parke. Mano naktinėjimai vidury kelio, nes smagiausia naktį mieste eiti ant baltų trumpučių linijų, skiriančių dvi eismo juostas- nematomos priekio ir atgalios kryptis. Rūko rytai, ir violetiniai miesto nakties dangūs. Mano lietūs ir visi susitikimai juose. Sulūžę batai, privertę per miestą keliauti basai, vėjuoti tiltai su iškeltomis rankomis, varpų skambėjimai, atsimušantys į širdies aidą. Aš išeinu sau, o miestas lieka man. Galėsiu dalinti pažadus “ aš atvažiuosiu, tave aplankysiu” , galėsiu laukti žinių iš Vilniaus, prie laukinės pašto dėžutės. Mano sulaukėjusi skardinė niekada neužsipildys reklaminėm popierinėm šukėm, niekas tikrai  neturės tokio užsispyrimo jų tiek man čia prinešti… Tai bus turbūt panašiai, kaip kad su mano mylima amžiną jai atilsį, močiute. Paskutinėmis savo sunkios ligos dienomis jai kasdien leisdavau morfijų. Per tą ligą ir tuos nuskausminamuosius ji man prikalbėjo tokių dalykų, į kuriuos tiesiog privalėjau nekreipti dėmesio. Kartais juokingi, kartais įžeidūs, o kartais priešiški, lyg ką blogo daryčiau, lyg tas blogis ir būčiau aš… Kai ji mirė mano mylima draugė pasakė, jog po kurio laiko visą tai išsitrins, liks tik tai, kas svarbu, kas brangu ir mylima…. Taip turbūt jau nutinka man… aš po truputį pamiršiu visa tai, kas man nepatiko Vilniuje, kas slėgė ir gimdė apatiją, kas varė neviltį ir murkdė monotonijoj.  Įsimylėti savo miestą iš naujo, niekada nebėgti iš jo, bet, priešingai, susitikinėti kaip ką tik užgimusiems meilužiams. Kartais ignoruoti  jį ir užsukti ten tik… kad ir batų, nes Utena mano dydžio neturi, arba turi dvi poras ( nes tokios dvi jau čia gyvena) , bet šitame mieste su tokiu dydžiu apsigyvenau ir aš, o tai reiškia, kad , persikrausčius čia, apie mano batų dydį niekas iš prekybos vietų nebuvo informuotas. 

 Aš per daug ilgai svajojau apie gyvenimą sodyboje ir per daug ilgai mano miestas mane tokią pakentė- nuolat niurnančią, be vietos ir be patogaus jausmo… Jis, būtent jis, mano Vilnius taip ilgai  tausojo ir lepino  mane. Butas, kurio niekada nuo vaikystės nemėgau, atnešė mūsų gyvenime nuostabias mergaites, gražią kūrybą, kurios dėka susipažinome su tokia begale nuostabių žmonių…  Aš skolinga savo miestui… tad, kas kartą tyliai šnabždėsiu , pasakosiu ir kursiu istorijas, deklamuosiu seniai išmoktas ir niekada nepamirštas eiles  jam, vos tik įžengsiu į jį.

Ateis sekmadienis. Ant duonos tepsim bučinius
ir sviestą.
Ir cirko afišas skaitysim padrikai.
Ir klaidžiosim po margaspalvį, saulėtą,
triukšmingą miestą

kaip du neklaužados vaikai.

Ir – tarsi dulkes tarp dantų – dienovidį pajutę,
pripilsim bokalus oranžinio alaus,
ir baro dūmuose – toj laivo perkimštoj
kajutėj –
prie broliško peties nedrįsim prisiglaust.

Ir plauks pro šalį kupolai, kolonos, tiltai,
už lango laikas plauks, ir mes užmiršime, kad
jis yra...
Ateis sekmadienis. Ir septyni žibintai duš
į miltus.
Spalvotais konfeti ištrykš aušra.

J. Vaičiūnaitė