ATVIRUKAI

Būti čia, kur esu dabar, buvo ne mano ideologinis apsisprendimas. Ne mano požiūris . Tai buvo mano svajonė (mūsų svajonė) . Stipri ir didžiulė. Ir jau beveik amžina....- gyventi sodyboje.

 Septynerius metus mes nepaliaujamai puoselėjome šią mintį. Per tokį laiką ir kraujas pasikeičia. Neabejoju, kad kiekviena per tą laiką naujai užgimusi kraujo ląstelė užantspauduota šiuo laukimu. Dabar mes čia. Jau „ abiem kojom“ . Vilniuje nebeliko nei  daiktų, drabužių ar batų, arbatinukų, nei  raktų...  viską atsidalinom, kas išeinantiems, o kas ateinantiems...

  Sodybą siejau su ramybe. O ramybė siejosi su tuo pilnatvišku džiaugsmu, kai įkvepi oro visais plaučiais „ iki dugno“ , iki vidinių kojų pirštų galiukų . Įtampa, tempas ir visa kitokia mišrainė leido kvėpuoti tik „iki pusės“ . Rodos užstrigęs koks tai gumulas, kamštis , kuris neleido išsijausti. Iš dalies taip buvo ir dėl to neišsipildymo. Vieniems paukšteli mintis galvon, susirenka daiktus ir iškeliauja gyventi kur gamton . Kiti nusprendžia grįžti gimtinėn... Visokių kelionių būna. Mūsiškė tąsėsi mintyse tikrai ilgai. Be visokiausių kliūčių, aš dar norėjau ir TO jausmo, to atsišaukimo. Kaip tai būna su įsimylėjimu. Kai rodos siela sukyla, širdis daužos kaip beprotė, prarandi amą, o tada lėtai, vos sugebėdama susivokti  išlemeni- tai ji. Adomas jau buvo praradęs viltį. Per tiek laiko jau imi galvoti, kad gražią aplinką gali susikurti pats...  Taip, žinoma, tik ne šimtamečių medžių paunksmę. O tai buvo vienas iš mūsų įgeidžių. Didžiuliai medžiai.

 

 Prieš porą su trupučiu metų sapnavau snieginą, leduotą žemę, o danguje raitėsi raudonas drakonas- aitvaras. Užstrigo sapnas , jau vien dėl to, kad tame sapne žiūrėjau sau į kojas ir žinojau, kad stoviu ant savo žemės.  

 Jauti, kad artėji svajonės link, bet kažkaip per lėtai, klampiai su „pastrigimais“, brūžijimaisis per dūšią. Vis dėlto, pagaliau atėjo tas metas, tas „pirmas kartas“ . Galima sakyt „ išlaukėm“, o po to tyliai nusikeikiau, taip, lyg tą vidinį kamštį išspjaučiau.

Buvo žiema, naujų metų pradžia. Sodybą surado bičiuliai, o jiems ją nurodė Užpalių seniūnas. Tiesiog skimbtelėjo ( ne seniūnas :) ), pranešė, kad rado baubukų sodybą. Adomas mostelėjo rankom ir pasakė -„ važiuojam. DABAR! Kol negrįžom į protą“. Susiorganizavom močiutę, pasibūti su vaikais, o patys sėdom mašinon.

 Kai įvažiavom į keliuką namelio link, jau vakarėjo. Ir tada...o tada...tada...  viskas kaip tose meilės istorijose. Kurias perpasakoja tie, kurie jas išgyveno arba turėjo didžiulę fantaziją. Žiūrėjau į raudoną saulę, o ji man atsišaukė tuo, raudono drakono-aitvaro sapnu. O tada bridom per sniegą. Apžiūrinėjom, stebėjom. Kas įdomiausia, kad ta sodyba man priminė mano gyvenimo, gražių akimirkų ,atvirukų rinkinį:

Klevas, kuris pasitiko, mums tik pasukant į keliuką. Tokius medžius atpažįsti iš karto- tai išlydintys, sutinkantys medžiai. Jei iškeliauji ilgam, jie tave nulydi, atsisveikina, kai grįžti, jie tave pasitinka, lyg apkabintų, mojuotų šakom. Tokius du pažinojau dar kai studijavau Telšiuose. Naktimis , pavakariais ar paryčiais jie atsisveikindavo , kai keliaudavau namo, į Vilnių, geležinkeliais. Jie laukdavo ir sutikdavo...

 

Kalnas...Irgi iš studijų metų svaičiojimų... Buvau nusprendusi, kad turiu turėti savo širdies kalną, pas kurį galėčiau nuolat nukeliauti, gultis pilvo pievon ir užsnūsti vasaros poguliui... Taip išreikšdama pasitikėjimą dideliu gauruotu guburiu, kaip kokiu žolėtu milžinu, kuris leidosi tokiam gražiam artumui, prisijaukinimui. Kalnas turėjo būti mano paslapčių, šnabždesių, priesaikų saugotojas.  Dabar jis, mano miegantis , žemės gelmėn nusisukęs milžinas- kalnas- visai šalimais, o nuo jo matosi neįtikėtinai gražios apylinkės. Kai stovi ant to kalno , siela subyra į mažus trupinius ir pasileidžia į visas puses, o aš lieku stovėti su stuksinčia širdim ir gaudau kvapą nuo visko, kas matosi aplinkui. Pavasarį ir vasarą- po pusę šimto gervių ir gandrų ( kiekvienų po tiek, penkiolika gandrų jau per mažai) . Jie sulekia kartu, kaimyniškai ir rankiojasi derlingoj papėdėj varles, driežus ar lauko peles...Pempės virš jų gailiai kvykauja, kaip maži sakalėliai. O visos pievų smilgos apkabytos mažučiais lietuviškais kolibriais- paukštukėliais, nuo kurių svorio nelūžta smilgos. Stirnos, laputės, zuikiai, avys - tai mūsų maža susitikimų kasdienybė. Rudenį visos kalvos ir dauburiai pilni karvių mūkimų. Tamsoj, jei panakčiais išlendi dangun žvilgtelt, girdisi tylus miegančių raguočių šnopavimas, pasuki žibintuvėlį tų garsų link, o ten dešimtys atsispindinčių akių, tokia pasaka, gyva knygos iliustracija, kad net šiurpas pagaugais nueina nuo tokio stebuklo. 

 

 

 

 

 

 

 

Beržas...Toks pats didžiulis, kaip prie mano , amžiną atilsį, močiutės namų. Tai buvo irgi pasitinkantis medis. Nelabai beržus mėgstu, bet tas medis man siejosi su pačiais šilčiausiais susitikimais...Ir va, toks vienas ir didelis auga čia, truputį atokiau nuo namo. Bet jis visada bus močiutės namų, kuriuose turėjau džiaugsmo neilgą  laiką pagyventi priminimas. Naktimis, dar besimokant vidurinėje , sėdėdavau močiutės virtuvėlėj prie lango, ruošdavau namų darbus ir klausydavausi naktinės upių lakštingalėlės taip gražiai ir gailiai čiulbant, paryčiais ji nutildavo...

 

Raistas...tai nedidukas apipelkėjęs lopinėlis, irgi atvirutė, netgi labiau atvirlaiškis,  primenantis Čepkelių raistą. O ten buvo ypač gera. Ten girdėjau trijų gegučių sutartinę, balsai daužydavosi vienas į kitą , atsišaukdavo. Ten žemė kilimuota.  Ten jausmas būnant- pakylėtas. Uodų ten irgi - saujom. Tas pasakorius, siuvėjas, kuris vienu smūgiu užmušė septynias ( ar devynias? ) muses, neprilygtų tiems daužymams, kuriais švaistėmės su Adomu , kas kartą numušdami po gerą kuokštą siurbikių. Ir štai čia, jau mūsų sodyboje, matosi mažytis raistas, jame pavasarį varlės ūkauja. Tos, kurios kvaksi, gyvena kitam tvenkiny, mažulyčiame mūsų medžių parke. O tos rudosios, kaip paukštukai ūbauja raiste. O gražiausia, kad jos, kai poruojasi- loja. Visas raistas amsi. Negalėjau tuo patikėti, bet garsas- it mažyčių šuns lojimų. Tūkstančiai nykštukinių vandens šuneliukų šaukiasi savo poros. Ir dar- jos skiriasi nuo žaliųjų bičiulių tuom ( ak, jei tik atmintis nepaveda, bet manyčiau...gal ne) , kad vienos jų, kai sukvaksi, tada išpučia žandus,  kitos priešingai, tuos žandus išpučia, kai nutyla. 

 

 

 Didžiulių medžių, klevų, uosių kiemas buvo mano Sapiegų parko atvirukas. Ten dažnai eidavau pasivaikščioti, ten buvo gera būti. Ateiti į parką tiesiog pasivaikščioti. Tiesiog. Kaip kad Sereikiškių parke naktimis, paryčiais, dienos metą ar pavakariais  vaikštinėdavau viena, ar su kažkuo ,man labai brangiu šalimais; tylėdama ar dainuodama, deklamuodama viską, ką buvau išmokus apie Vilnių, meilę ir  pasaką... Dabar gi, priešais seną namą, kuriame gyvename, auga nedidelis parkas su didžiuliais medžiais, tvenkinuku, kuris vienoj vietoj kaip suspaustas balionėlis- susiaurėja, po to vėl išsiplečia...Toj vietoj mes (tikriau- Adomas, aš tik mintimis, idėjomis, pagalba ir rankomis mosikuosiuos) statysim mažą tiltuką. Tokį, ant kurio Snusmumrikas gražiai armonikėle grodavo. Tikiu, kad visos trys sesės tą patį darys, žiūrėdamos į  atspindžius vandeny. Šiais metais jos gavo armonikėles nuo Kalėdų senelio, kurių taip norėjo...

 

Dar vienas atvirukas, kurio tada nepastebėjau, o dabar jaučiu nuolat- dideli vėjai. Tarp dviejų nemažų kalvų pūpsanti sodybėlė nuolat košiama vėjo.  Truputį toliau nuo jos- ramuma. Mažytis mikro klimatas... Vasarą čia rengdavomės drabužiais ilgom rankovėm. Myliu tokius vėjus, jie , rodos perskrodžia neramią, sunkią sielą ir nusineša nereikalingas mintis. Tokių vėjų gali nebūti keli žingsniai nuo sodybos, bet, ne vienas svečias patvirtins, jų pilnos kišenės mūsų teritorijoj.  Dabar gi, kai reikia vaikus rytais palydėti iki pagrindinio keliuko, žvarbaus vėjo dėka, mes visos einame sulinkusios, lyg leistumėmės nuo uolėto aukšto kalno košiamo didelių vėjų. Mažąsias apgaubiu Kalėdų žiburėliui pasiūtom languotom skraistėm ( jos buvo nykštukais, bet drabužių dekoracijas siuvau tokias, kad vėliau galima būtų ir panaudoti) , kad mažiau drėgmės ir vėjo įsigertų. Po nedidelį žibintuvėlį kiekvienai mergaitei, o aš kartais žvakinį žiburį pasiimu, taip ir keliaujam kelio link. Su mažais šviesos spindulėliais, skraistėm, besiplaikstančiom vėjy ir lengvai pakrypusios į priekį... Galvoju, kad kitiem metam visom pasiųsiu rimtesnes skraistes, nes jos tikrai pravers...

Tas jausmas ištiko. Tai buvo gražu ir baisu vienu metu. Nes, savininko mes nežinojome. Vienas žmogus miestely galėjo numanyti, kur jis ( Vilniuje ) gyvena. Tad, ar sodyba išvis parduodama irgi negalėjom žinoti. Vairuoti namo buvo sunku, posakis- man nusviro rankos, puikiai atitiko būseną. Tokiais svirduliais ir nuvairavau namo.  Radus šeimininkę ( tiems patiems bičiuliams kaip tais puikiai nusisekė kitądien, jie rado savininkę neįtikėtinai stebuklingai greitai, mes jau buvom išvykę, o jie po Užpalius keliavo, kontaktų uodegigalio ieškojo ) , keliavom tą patį vakarą pas ją į svečius. Labai miela moteris, geografijos mokytoja. (Tikiu, kad tikrai neprarasim ryšio ir labai lauksim jos pasisvečiavimo jau pas mus sodyboj ). Ji sutiko parduoti , tačiau , kaip vėliau paaiškėjo popieriai buvo nesutvarkyti ( To nežinojo net pati šeimininkė. Jos metas buvo sudėtingas ir pilnas netekčių ir tokie dalykai , kaip seni popieriai buvo nepirmaeilis rūpestis ) . Tas nesutvarkyti skamba labai jau paprastai...būtų šiaip- nesutvarkyti, bet čia jie dar ir nepaveldėti. Tiksliau, dėl vieno žmogaus, kuris nesutvarkė savo žemių, kito žmogaus, kuris paveldėjime įrašė „tą dieną jam priklausiančio turto“( suprask, TĄ DIENĄ jis jam kaip ir nepriklausė) ,  ir tada dar po to kito žmogaus ( kuris buvo ne visai pirmumą turintis paveldėtojas, nors ir buvo vienintelis toks) ir dar kito žmogaus mirties ...na visa tai buvo nesutvarkyta... Ir mes tvarkėm, gavom įgaliojimą ir tvarkėm... Ir supratom, kokie laimingi buvom nežinodami tokių vietų, kurias  teko pažinti. Kaip išaiškėjo , iš tikrųjų nieko ten ji ir neturi, tik pastatus "ant oro". Ak...namai ne ant žemės...kažkur padebesiais..., lyk koks nuostabus Miyazakio   "Laputos" gabalėlis, arba "Haulo" pilies trupinys...Deja, realybėje pastatai tvirtai įsispraudę stovėjo ant žemės, bet popieriuose, lyg perrašytose pasakose jie skraidė, neturėdami šaknų... 

Tos netvarkos dėliojimas į vietas mums užtruko ilgai, pusantrų metų. Ir tas laikas buvo pasivaikščiojimas paribiais, kai dar ne ten, bet jau ne čia; kai blogai kad jau nėr kur, nervai plyškauja kaip perdeginėjančios lemputės, bet lyg ir viskas gerai, nes jokių nelaimių kaip ir nenutiko;  Ir dar- tas laikas turėjo savo limitą...popieriai turi būti sutvarkyti iki mūsų vyresnėlės ėjimo į pirmą klasę, nes pirma klasė turėtų būti jau Užpaliuose... Įtampa kaip gigantiška styga timpčiojo mums kasdien protus, tai buvo tų dienų fonas. Ir jau kaip tam filmuky su Kung fu panda- „ra ra ramybėssss... Iš kur čia tas ŠLAMĖJIMAS?!!!???“ Mums šlamėdavo (ne) tikėtos žemėtvarkos naujienos.

 Pagaliau , kai visa tai baigėsi, kai mes pirmą kartą dviese su Adomu važiavom jau SAVO sodybon, šio pavasario gale...Taip iškilmingai, taip pakylėtai... Rodės keliais centimetrais aukštesni... Jau beveik prie Utenos purkštelėjau valymo skysčio ant langų, kad vaizdas geriau matytųsi. O tasai...pasirodo koks tai padugninis buvo, nusėdę visi riebalai žieminio valiklio, ...Kad užtepliojo mūsų priekinį langą aliejumi...Ką gi...akimirksniu visas pakylėtumas, netgi šioks toks patosas  dingo. Tas „ pirmas kartas“ ta „pirma kelionė į savo sodybą“ su terlioze ant stiklo, kurią galėjom apvalyti tik šlapiom servetėlėm, o jų kiekis buvo beviltiškai mažas, jos nuo laiko buvo jau ir padžiūvusios ...Juokiausi pati iš savęs, iš savo „nugalėtojos“ jausmo... Taigi...labai paprasti , truputį  apsivalę ( Utenon užsukom šio bei to) ir labai laimingi atvažiavom į savo svajonę.

 Galvojau, kad jau pajausiu aš tą ramybę tai visą iš karto. Va taip- tik išlipus iš mašinos. Išsibėgios visos įtampos, visa neviltis... Ištiesus rankas, it mažas vaikas ją gausiu kaip supakuotą dovaną, kurią čia pat galėsiu prasiplėšti ir išsitraukti. O ji, pasirodo, sėlintojo tipo. Palengva, iš lėto, kaip lengvi rūko šuorai..ne iš karto ir ne visa vienu metu...ji atėjo...tikrai žinau, kad dar ne iki galo...Bet va...sėdžiu sau virtuvėlėj, rašausi sąrašą, ką rytdienai reiks nupirkti: spanguolių, silkės, burokėlių...mūsų pirmoms šventėms, kai jau tikrai tikrai esam čia..savo namuose... Pirmos Kūčios, Kalėdos...už durų girdžiu kaip žaidžia vaikai, Adomo nesigirdi, bet žinau, kad jis ką nors skaitinėja... namuose šilta ir kvepia eglute... Kitam gale snaudžia septyni katinai ir šuo šalimais...Aš jaučiu laimę. Aš kvėpuoju giliai...iš (iki) dūšios...  Tai geras jausmas. Tai mano dovana po eglute ... Tai mūsų Kūčios, mūsų Kalėdos...