RUDENIUI

Keičiamės- aš tavo sraiges nuo kelio , tu man- pakelės laukinę avietę į burną. Aš tau sėklas į žemę, tu man - nukritusį obuolį atsikąsti. Aš tau rytinį sužvarbusį pasisveikinimą, tu man- rasotus rūkus, kuriuos voratinkliai gaudo. Aš tau istorijas, tu man- pasakas...

Atitrūkom pavasarį, vasarą. Pasigyvenom neišrašyti, nenupasakoti. Internetiniai puslapiai taip gėdingai tušti, kaip klevo lapai, tapę pernykščiais. Dabar ruduo. Ir, jeigu jau rug-sėjis, tai reikia ir pasėti istorijas, kuriomis gyvenom visą šitą laikotarpį. Su netektimis ir atradimais. Su senom bičiulystėm ir naujom pažintim. Viena rugio sėkla apie giminės medį, kita rugio sėkla apie mirusio senelio pelenus ant mano kelių, kurie mane, sušlapusią nuo lietaus ir ašarų, šildė visą kelionę atgal į namus...Dar viena sėkla apie šimtametes nuotraukas ir žmones tuose paveikslėliuose. Sėkla apie mergaičių "senovines" šukuosenas, kurias nešiojo jų propromočiutės... Sėkla apie draugus, naktį miegojusius ant kalno. Apie vieno vakaro stebuklą ir briedį laukuos. Tai irgi stebuklas, nes būtent tą dieną, kai jį mačiau, Adomas, perskaitęs knygą apie šiuos raguočius pasakė, kad šiose apylinkėse jų nėra . Ką gi... metu į žemę pirmą grūdą...

Tas briedis...kurio "nėra" mūsų apylinkėse.