DIENOS, NUSIPAIŠANČIOS SAVO SAULUTES...

Grįžtant namo iš Vilniaus, vėlai vakare, žinau, kurioj vietoj reikia pradėti važiuoti kiek ramiau, o kartais ir kreiviau. Pavasariniai prietemų keliai pilni gyvybės, gyvasties ir meilės nutikimų, aklos romantikos. Pievų, pakrūmių, pamiškių ir miškų padarai apsvaigę nuo meilės, užsižioplinę nuo aistros, patampa itin pažeidžiami. Taigi...tik pasukus iš rimtesnio kelio Vyžuonų pusėn, pradedu tamsoj, kaip girtuoklis, apvažinėti besiporuojančius varlių duetus. Policininkams, tykojusiems iš už krūmų ( jie neįeina į tos apsvaigusios gaivališkos gamtos pogrupį, apie kurį ką tik rašiau, bet, gal tik darbo metu. Laisvu laiku, manau, jiems galioja tie patys pavasariniai gamtos dėsniai). Taigi, matau, kaip drąsiai, gan išdidžiai ( "O čia tai bus !!!!!") mano sustojusios mašinos link, tiesą sakant, gan šleivai, atžingsniuoja tamsumų policininkas ( jo mašina su atšvaitais! Man patiko :) ) . Rankoje laikydamas alkotesterį, priėjęs prie langelio, paprašo mano dokumentų. O tada visas žavesys ir prasideda: įjungiu mašinoj lemputę , kad galėčiau jo norą išpildyti, o ten, gale- trys, nuo apakintos šviesos, nepatenkintai pradeda kuistis, kely užmigusios, visos mano mergaitės. Šalimais sėdėjusi Eglė ( kadangi pas mus daug gerų draugių Eglių, tai tenka joms visoms sugalvoti šiokį tokį paaiškinimą. Taigi- mūsų mokinė) padidina įspūdį ( nors ji nemiegojo). Visa mašina pilna kelionės nuvargintų merginų, jokio girto dūzgesio. Policininkas, kiek sutrikęs ( ryškiai pajuto kaltę, kad pažadino mažas mergaites) , maloniai paklausė ar vietinės. Vairavimo dokumentus palikau kitoj tašėj, bet leido man važiuoti. Tad , galiausiai , prieš užverdama langą jam pasakiau: " O kreivai važiavau dėl varlyčių :)".

Miestas svaigina ( ta gerąja prasme), o oras pritrenkia (ta blogąja prasme). Tokia išvykų kaina- sunki, skaudanti galva kitą dieną. Tad, miegas, sugrįžus, buvo sunkus ir dulkėtas. Tačiau sapnas įdomus: visai šalia mūsų, už keliuko, prie apleistos pirtelės, kažikas atsikraustė...stebiu juos iš už namo kampo. Išsidžiaustę begalę išskalbtų drabužių, patys tykiai kuitinėjasi pasistatytoje palapinėje ( niekaip nepavyksta įžiūrėt, kas tokie). Šalia, pievoj, dūksta toks ...kudlius, laimingas hipis šunėkas. Vilkiui šūkteliu, kad ateitų pažiūrėti mūsų kaimynystėje atsiradusį šunių, būsimą jo gerą bičiulį ( nes atrodė labai draugiškas) ... Staiga mane, iš smalsulį sužadinusio sapno, pažadino telefono skambutis. Praplėštom nuo miegų akimis, atsiliepiu, žiūrėdama pro langą - ar tikrai toj vietoj, kur mačiau vėjo plaikstomus džiaustinius, niekas neatsikraustė. Niekada negali žinoti, kada sapnas praplėš fantazijos skraistę ir nutapnos tavojon tikrovėn. Paskambino žymios Užpalių žirgų lenktynininkės , bei arklių muziejaus įkūrėjos dukra-Eglė ( rašau taip iš toli, kad žinotumėt, nes , tikrai, neabejoju, kad rašysiu tiek apie pačią Eglę, tiek apie jos mamą Viktoriją ir daugiau). Kadangi šiandien bus pakinkyti keli žirgeliai, pasiūlė, ta proga, ir mums pasijodinėti po pietų... Akys sulipusios nuo miegų ir dulkių, galvoj vis dar aiškinuosi- tikra tai, ar sapnuoju, užminu sau ant kojos- tikra. Padėjusi ragelį, visiems, dar miegantiems, sušunku gerąją žinią ir einu vėl lovon. Niekas labai ir nesureagavo, nes pasiūlymas- toks neįtikėtinas, kad, manau, mergaitės mano pasisakymą sulipdė su sapnu. Vėl užmigau. Vėliau atsikėlusi už lango mačiau, kaip Adomas, jau mūsų pusėje , lauke ant virvės, džiausto MŪSŲ skalbinius.

Mes dieną suplanavom vienaip, o ji pati atsiplanavo kitaip. Ta prasme, beveik viską išbraukė iš planų lapelio ir pripaišė daug vaikų, arkliukų ir kitokių gyvių. Taigi, dvyliktą - į spektaklio premjerą, mūsų miestelio kultūros namuose- "Piteris Penas"!

Po spektaklio traukėm į Jovarienės sodybą.

Tam lapely, kur buvo arkliukų, buvo pripaišyta ir DAUG saulyčių, tad, oras nusipaišė NUOSTABUS.

Jie visada taip...glaudžiai...

Kaip karaliai buvom pavėžinti upės pakrante, prie Užpalių užtvankos.... Vidinis vaikas krykštavo iki padebesių...Beje, supratau kad mano automobilis mieste, dienos metą, įgauna VIENO arklio jėgos greitį ( su ta pačia bričkele, jeigu norit), nes tempas važnyčiuojant su arkliuku pievose- visiškai tapatus sostinės gatvėse trypčiojant mašinoje.

Net kai vienas už tvoros, jis tikrai neką mažiau nusipelno prisiglaudimų...

Važiuojant upės pakrante, liečiant meldus, įkvepiant pavasarinę upės vėsumą...

Ant Užpalių užtvankos bestovint, valandas gali praleisti, žiūrėdamas į juostas pinančius, krentančius vandenis...

Paskui aplankėme tvartą, pamatėme praėjusios nakties stebuklą- gimusį kumeliuką; ėriukus, irgi savo gimimo valandas dar tik pradedančius skaičiuoti.

Tvarte tokia gyvybė, toks šurmulys: kamputyje šiūrenantys triušiukai; bliaunančios avelės su savo mažutyčiais, zuikio dydžio vaikiukais; paskui, žvilgsniu sekiojančios raštuotos vištos; dvi baltos kalakutės ir, labiausiai prajuokinęs žvėris, nes,... nu ne paukštis - kalakutas. Jei kam liūdna gyvenime, siūlom nuoširdžiai su tokiu pasibūti. Koks stotas! Kokia laikysena! O apie tą....šuldu buldu...tai jau net nenupasakosiu. Po kiekvieno paburbuliavimo leipom juokais. Tam ... padarui gamta atseikėjo keistą derinį : kūną, varno juodumo, povo stotą, ...o paskui jis, matyt, kūrimo procese prie stalo priėjo, nuo stalo kažkoks burtas krito ir užtyško jam ant veido... o su balsu, tai net nesugalvoju...gal ką burnoj turėjo, kai prie stalo buvo, o dabar, su tokiu klecku ant snapo niekaip išsiimti nebegali...

Viską vainikavo mano Linutiškas fokusas - jau atsilabinus su sodybos šeimininkėm, prie mašinos durų supratau, kad sodyboje, kažkur...pamečiau savo mašinos raktelius... O vaikščiota, važiuota buvo DAUG...labai DAUG.