SAPNŲ DURYS UŽPALIUOSE...

                Mūsų jauniausias zuikis- Aušrinė, šiandien šventė išleistuves...

 Tokios jos- mažosios darželinukų išleistuvės... mažulytė šventė. Visai mažutytis žingsnis, praeitas etapas. 

      Kitais metais ji jau bus priešmokyklinėj grupėj, o vidurinėlė- pirmokė. 

  Maži augimo virsmai. Kai koja nebetelpa į praeito rudens botą, kai visai tinka vyresnės sesės suknelė, kuri dar rugpjūtį jai buvo šiek tiek laisva....  

Galvoju apie Eglę, mūsų mokinę, kurią intensyviai metus mokinom dailės ( ir patys mokėmės būti mokytojais ). Tas "intensyviai", kartais pasiekdavo ribą, kai ją dažniau matydavome, nei jos tėvai.  Tad, drįstu manyti, šiek tiek suaugome, tapom artimi... Šį penktadienį jai nuskambės paskutinis skambutis. Ji, Eglė, man kartais atstoja atskaitos tašką : Ugnė per pus jaunesnė, nei Eglė ( 9 ir 18), Aušrinė išeina iš darželio, o  Eglė baigia mokyklą...  Rusnė taps pirmoke, o Eglė ( laikom visą širdį už tai ) - pirmakurse...

 Kaip bus... kai išleistuvės bus ne mažutės...o tokios... DIDELĖS, kaip Eglės ... kai vaikai išeis iš mūsų kasdienybės...kai matysimės rečiau nei mylimųjų pasimatymai...?   

  Taigi...grąžinu pasakojimą apie darželį... O daržely sesėm buvo linksma ir gera. Tiek Aušrinei , tiek Rusnei ( Ugnelė, atsikrausčius į sodybą, ėjo į pirmą klasę).  Kartais užsivėlinusi, rasdavau savo vaikį valgantį skanų šakotį ir geriantį arbatą, taip.., dviese su auklėtoja ...kaip kokioj kavinukėj. Kartais reikėdavo tempte ištempti iš ten, kur vykdavo suimprovizuoti spektakliai, mini picerijos su netikrom picom ir plastikinėm daržovėm, traktorių suvažiavimas ar šokiai ant pirštų galiukų... Daržely mergaitėms buvo gera.

 Karališka, kai miegoti eina tie, kurie to nori, o tie, kuriems pakanka naktinių sapnų, gali, niekam netrukdomi, likti savo kambary. Mūsų darželis - pačioj mokykloj. O miego kambarys- atskira klasė. Ten vaikai, pavalgę pietus, kartais kūlversčiais, įsidūkę lekia miegot.

 Ant kiekvienos klasės durų - maža lentelė. Pirmokai, antrokai, trečiokai ir ketvirtokai, o tarp jų, miego kambarys.  Kelios astronominės planetos ženklino, kad tai kitoks kambarys, kitokia klasė. Kad netyčiom neužklystum per klaidą, nepažadintum pačių pačių mažiausiųjų. 

 

Viena darželio auklėtoja paprašė papuošti ( iš naujo) tas duris, mat popierinės saulės, mėnulėliai  ir žvaigždės  - labai nepatvarūs astronominiai kūnai, palyginus su pertraukos ( ir nepertraukos ) metu dūkstančiais, chaoso ir siutulio pritvinkusiais mokiniais- visko toms popierinėms iliustracijoms nutikdavo. Mėnulėlio taip ir nebeliko... Čia ir prasideda mūsų pažadas- nedidelė dėkingumo dovana.... papuošti stebuklingas mažųjų sapnų kambario duris...

Mūsų dovana pradžioje, kaip ir toji Visata- ne iš karto, bet pamažu formavosi, kaupėsi, brandinosi. Pradžioje buvo tamsa, o tada kilo aušra... ties aušra ir sustojome. Tegu ji, tegu tas stebuklingas metas, kai dar žiba žvaigždelės, bet tuoj spindės rytinė saulutė.  Kai ne vakaras, nes vakare saulė, nors ir pasislėpusi, visgi, palieka ilgus šuorus raudonų, rausvų pėdsakų per visą dangų... (man reikėjo mėlynos...) O rytas..kai saldu ir kai kūnas prikaupęs daugiausia sapnų....

O tame ryty- du miegantys. Negalvojau, kas, tiesiog paišėsi du, su ilgom ausim...

 Pjaustymai, dėlionės ant kilimo, kiekvienas paskirai...ir visi į krūvą...

 Dėliojomės kompoziciją, kur dangus, o kur žemė...Kur žvaigždynai, o kur gėlynai...

Džiūstančios žvaigždužės...

Raižomi dobilų lapeliai...

Adomo išpjaustyti žolynėliai aplipdavo moliniais lapeliais. 

Taip tykiai, kartais visai priebėgom, kažkur nuo vasario auginom savo miego duris...

 Po mažą žvaigždžių spiečių saujoj ar po vieną atskirą žiedą ...

 

Glazūros kristalizavosi, stumdėsi, maišėsi... Mažos pumpurinės pilkos spurgos spalvinosi į vaiskias raudonas, rausvas, geltonas...

Lipinosi į šakas ir žiedus...

 

 Galiausiai visos detalės buvo pabaigtos, reikėjo susidėlioti...susilipinti ant rytinio kalno...

Kad gerai sukibtų ir spalvos derėtų- vyšnių kompotas ir trešnių uogienė prispaudė raudoną laputę...

 Na, o kai kam liko visi kiti koservai...labiau į ugninę, morkinę...

 Žvaigžynams su dangum sulipti reikėjo didžiojo kūrėjo pagalbos...

Kaip knygos iliustracijos, kaip puslapiai...

 

 Kaip galima tikriau, stipriau sulipdyti miego jausmą... Kad maži vaikai, įėję pro duris, pajustų tykų sapnų dūmą... Kaip kad mes savo vaikams prieš miegą palinkime: " saldžių sapnų ".

 

Visą palinkėjmą nusivežėm mokyklon jau popiet, kad jokios Visatą nusiaubiančios mokinių jėgos netrikdytų baigiamųjų darbų...

 

 

Jei netyčiom mokyklinės durys pasikeistų ir darželis kraustytusi kitur, savo rytinį dangų su kamuoliniais debesimis, auklėtojos visada galės pasiimti su savimi...