PRIEŠISTORĖ

Mūsų stovykla baigėsi. Jau net ir laikas po jos šiek tiek nusibarstė. Mintys dar ne visai nurimo, dar jaukiai, it vabalėliai pinasi aplink galvišką ugnį: kaip mums pavyko tas pirmas kartas, kas pasiteisino, o kas ne, kokie jausmai, įspūdžiai... 

  Kas ten ir kaip mūsų vasarinėj, saulėtoj savaitėj nutiko, papasakosiu vėliau...bet istorija turi priešistoriją, ir dabar ji- svarbiausia....Kaip mes ruošėmės stovyklai, kaip dėliojosi idėjos, kodėl būtent tokios, kas atkrito... Kaip pasverti vaiko galimybes, norą dirbti, norą tiesiog matyti gražumą aplink save ar jį atrasti. Kaip parodyti, kad paprasti dalykai gali atnešti tiek daug džiaugsmo, stebuklo jausmo, juoko ir  jaukumo.

Visų pirma, kai mūsų paprašė būti kūrybinės dalies vadovais, Adomas surašė visas savo seniai svajotas, bet, taip iki šiol ir neišpildytas  veiklas ant popieriaus: aitvarų gamyba, šešėlių teatras, mediniai arkliukėliai, skraidantys mediniai paukščiai, lėkiai ( nebūtinai  mediniai, gal karpinių forma ar pan.), laivelių gamyba, šieno skulptūros ir t.t. Susigalvojau ir aš savąsias: žibintų gamyba, vabaliukėlių  lipdymas, stebuklingo miško klijavimas kartoninėse dėžėse, lėlės marionetės ir t.t. Taigi...turėjom nemažą kalną gražių idėjų, kurios, akivaizdu, į penkias dienas nebūtų tilpusios. Teko atsirinkinėti, dėliotis struktūrą, priežastis ( kam ir kodėl tai bus daroma) . Kai pagaliau atsijojome, pradėjom patys išsibandinėti, kaip greičiausiai, lengviausiai ir suprantamiausiai pasigaminti mums, o tuo pačiu ir pačiam vaikui. 

Patys pirmieji pasibandymai buvo arkliukėliai, būtent mūsų dukrų nupaišytus, Adomo išpjaustytus pagal siluetą ir , vėlei vaikų nuspalvintus, mes panaudojome ir pačiame "Pievų karčiai" plakate. 

 

            Šitas- manasis, aš irgi turėjau nusipaišyti sąvąjį arkliuką...

            Vaikams teko pripaišyti ir aitvarų, juos "prilipinom" plakatiniam danguj :) Taip kad, mūsų mergaitės stovyklai irgi ruošėsi jau labai iš anksto...

 

Į šešėlių teatrą įkritau aš. Kiekviena detalė, kiekvienas karpinys šiaušė mintis iki begalybės, pačia gražiausia prasme. Mintis vijo mintį, idėja išbandyti kažką naujo ir kažką kitokio: tamsaus ar perregimo, juodo it naktelė ar trapaus kaip lietus...

 Atsėlinus vakarams, o kartais ir naktims, šešėlių teatras man vaidenosi visur... Stebėdavau daiktų siluetus, šakelių trapumą... Kartais imdavau ir susapnuodavau jį.

                                           Lengvai skubantys, ar sklandantys....

 Pats paprasčiausias pagaliukinis vilkelis, kaip pavyzdys tiems, kam judančios detalės - per sudėtingi tvariniai.

                   
 Tas paprastumas gali turėti netikėtą detalę, kad ir perregimus ragus, ar pasišiaušusį, smulkiai prakarpytą kailį...

 

                           
                           Iškarpytas plastiko butelys virto lietumi....

                     
                            Medis su flomasteriu nutamsintais sparnais...

 

Ne toji ( blogoji) pusė...

 

 

 Galima karpyti juodumas, galima jas ir išsipaišyti. Galima klijuoti sluoksnius, tokiu būdu tamsinti "ryžus"gaurus, galima išpjaustinėti dobilus, paliekant šiokį tokį baltumą. Su karšta adata pradursčius, išgaudavau subtilų žvaigždišką ornamentą...

                                         Mano pirmoji šešėlių teatro lėlė- lapė.

 Jau likus paskutinėm vakarinėm valandom iki stovyklos, padarėm didžiulį šešėlių teatro ekraną. Išrikiavom savo mergaites, pasimatavom, kiek prie šešėlių ekrano turėtų tilpti vaikų, kad per savo vaidinimą jie nesusigrūstų...

Adomo pats pirmasis bandomasis aitvaras buvo iš agro plėvės, o jo uodega- iš maximos maišelio. 

       Pirmasis bandymas pavyko....Gan sunkus ir beveik nevėjyje aitvaras pakilo. 

  Visi kiti aitvarai- ieškojimai: kokia medžiaga tinkamiausia, kokie dažai geriausiai matosi...

     

                                                    Ant kalvos, su aitvarais ...

                   

                                                          Piešiniai ir schemos....

 

 

    Vilkis visada nuoširdžiai prisijungdavo prie aitvaro skraidymo bandymų....

 

 

 Tai tas kiekis, kurį suruošėme stovyklos dalyviams. Daug....DAUG aitvarų....
 

                                                                       Žibintai....

Su jais buvo daugiausia keblumų. Vienos technikos net ir man atrodė gan sudėtingos, o rezultatas nė dalelės neatspindėdavo įdėto darbo. Visai lengvai pasirinkta veikla, jau paminėta stovyklos planuose, ėmė ir  užstrigo...

Šiek tiek nerimavom, nes visa estetika, kurią norėjau išgauti lengvu būdu, subliuško. Kažkaip per stebuklą, tikrą atsiktinumą, jau atidėtus pirmus bandymus su matine juoduma, Adomas vėl pasiėmė į rankas paraižinėti ir, mūsų nuostabai, pasirodo to ir reikėjo- luktelti šiek tiek daugiau nei kelios valandos. 

 Vyresnėlei davėm išbandyti raižymo techniką- ar nebus per sudėtinga tai daryti ir kitiems vaikams...

Kartais mudviejų "bandymai" susipindavo, prasilenkdavo...

                                          Mano daržas tapo žibintų  dirbtuvėlėmis.

 Dar buvo tokie vabaliukėliai, kurie į šviesą, prie žibintų skrenda. Jų sparnai, įvairiausių rūšių mineralinio vandens butelaičių plastikas. Tą savaitę Adomui teko išgerti ne vieną pokeistį mineralinį...Tik vardan sparnelių....

Kadangi jau buvom su visais nutarę, kad vieną vakarą su tais pačiais žibintais keliausime į Šeiminiškių piliakalnį, prie šios minties "priklijavau" stebuklingo miško idėją... Pats piliakalnis stūkso vidury šimtamečio eglyno miško. Kiek baugokas ir neįprastas, bet, tuo pačiu nuostabus kelias iki didžiulės supiltos kalvos...Vaikas, dėžėje turės susikarpyti, nusipaišyti savo pasakų mišką. Koks jis jų vaizduotėje gims, tokį pro iškirptą skylę pamatysime mes...

 Ir lėlė marionetė. Jos, deja, teko atsisakyti pačią paskutinę stovyklos dieną- tikrai daug visko vaikams buvo padalinta, ir dieną, kai jie jau ruošėsi namo, pakako vienos, paprastesnės užduoties. Prisirinkau tam reikalui ir Rasos paprašiau neišmetinėti- tualetinių ir rankšluostinių kartoninių rulonėlių. Tai pats paprasčiausias būdas pasigaminti tokią lėlę.

 Tiek to mūsų pasiruošimo...paskutinės savaitės iki stovyklos buvo tikrai intensyvios ir dirbtuves tiesiog be jokių pertraukų parsinešėm į Širvynę ...